Vaikų, sergančių ūmine limfoblastine leukemija, išgyvenamumas po ligos recidyvo nepriklauso nuo pirminės chemoterapijos intensyvumo: Amerikos vaikų vėžio grupės (Children's Oncology Group) pranešimas

Chemoterapijos intensifikacija pagerino vaikų, sergančių naujai diagnozuota ūmine limfoblastine leukemija (ŪLL), bendrą išgyvenamumą (OS) ir išgyvenamumą be neigiamų įvykių (EFS), tačiau išgyvenamumas po ligos recidyvo išlieka žemas. Buvo manoma, kad recidyvavusiems pacientams, gavusiems mažiau intensyvų pirminį gydymą galima pasiekti geresnių gydymo rezultatų nei gavusiems intensyvesnį pirminį gydymą.

 

CCG-1961 studijoje buvo tiriami vaikai, kuriems pirmą kartą diagnozuota ŪLL ir 7-ą dieną pasiektas kaulų čiulpų atsakas. Ženkliai aukštesnis OS ir EFS buvo gautas skiriant padidintų dozių poindukcinę chemoterapiją lyginant su standartinę poindukcinę chemoterapiją gavusia ligonių grupe (EFS/OS 81.2%/88.7% vs. 71.7/83.4). 272-iems šio tyrimo pacientams buvo diagnozuotas ŪLL recidyvas, jie buvo stebimi toliau, siekiant įvertinti išgyvenamumą po ligos recidyvo (PRS). Kaip ir tikėtasi, PRS buvo blogesnis recidyvą diagnozavus anksti, lyginant su vėlyvų recidyvų pacientų grupe, ligai recidyvavus kaulų čiulpuose vs. ekstrameduline lokalizacija, paaugliams vs. vaikams, esant T vs B limfocitų kloniškumui. Tačiau statistiškai reikšmingo PRS skirtumo tarp padidintų dozių ir standartinių dozių pirminę poindukcinę chemoterapiją gavusių tyriamųjų grupių nerasta (36.4 % +5.7% vs 39.2 +4.1%, p=0.72). Statistiškai reikšmingo skirtumo taip pat nerasta pacientus suskirsčius į grupes pagal ligos recidyvo laiką ir lokalizaciją, ligonio amžių ir ligos imunofenotipą.

 
Šio tyrimo duomenys atskleidžia ŪLL recidyvų patogenezės mechanizmus: liga recidyvuoja atsiradus atspariam limfocitų subklonui dėl įvykstančių spontaninių mutacijų, nepriklausančų nuo pirminės chemoterapijos.

 

Parengė: J. Blaščiuk 
Recenzavo: R. Čekauskienė
 
 

Atgal