Genetiniai Richterio sindromo pakitimai rodo ligos heterogeniškumą ir numato išgyvenamumą po transformacijos

Richterio sindromas (RS) apibrėžiamas kaip lėtinės limfoleukemijos (LLL) transformacija į difuzinę didelių B ląstelių limfomą (DDBLL). Biologinių duomenų apie RS trūkumas apsunkino paiešką molekulinių žymenų, kurie galėtų būti prognostiniai RS išeities veiksniai. Atlikta 86 histologiškai patvirtintų RS atvejų analizė. 

 

Dažniausi nustatyti genetiniai pakitimai buvo TP53 pažaidos (47,1%) ir c-MYC aberacijos (26,2%). Būdingų genetinių de novo DDBLL pokyčių nerasta arba jie buvo reti. Remiantis daugiavariacine analize, TP53 pažaidų nebuvimas (HR:0,43; p=0,003) sąlygojo reikšmingą išgyvenamumo pranašumą su 57% mažesne mirties rizika. Algoritmas, pagrįstas TP53 pažaidų radimu, RS atsako į gydymą ir ECOG būklės vertinimu, su 80,9% tikimybe padeda išskirti RS grupes pagal išgyvenamumą . RS, kurie kloniškai nesusiję su pirminiu LLL klonu, turi klinikinių ir biologinių skirtumų nuo iš to paties klono kilusių RS-ų pagal ženkliai ilgesnį išgyvenamumą (vidutinis :  62,5 mėn. vs 14,2 mėn; p=0,017), mažesnį TP53 pažaidų dažnį (23,1% vs 60,0%; p=0,018) ir B limfocitų receptorių vienodumą (7,6% vs 50,0%; p=0,009).

 

Molekuliniais tyrimais pagrįstas RS-ų išskyrimas į atskiras biologines kategorijas rodo ligos heterogeniškumą, ir sąlygoja   kliniškai reikšmingą pacientų skirstymą į prognostines grupes.

 

Parengė: Aistė Fokaitė

Recenzavo: Regina Pileckytė
 

Atgal