Bortezomibo skyrimas prieš ir po autologinės kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos pagerina mielomine liga sergančių pacientų, kuriems nustatyta 17p delecija, gydymo išeitis

Mielomine liga (ML) sergančių pacientų rizikos vertinimas pagal chromosomines anomalijas gali padėti parinkti pačią tinkamiausią gydymo taktiką.

 

Tyrėjai išanalizavo 12 chromosominių anomalijų prognostinę reikšmę 354 ligoniams, dalyvavusiems HOVON-65/GMMG-HD4 studijoje. Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes. B grupės pacientams prieš ir po autologinės kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos buvo skiriama chemoterapija su bortezomibu, tuo tarpu A grupės pacientams buvo skiriama įprastinė chemoterapija be bortezomibo. Toks pacientų suskirstymas įgalino įvertinti gydymo bortezomibu įtaką pacientų, kuriems nustatytos chromosominės anomalijos, išeitims. Chromosominių anomalijų turinčių B grupės pacientų išgyvenamumas be progresijos (PFS) ir bendras išgyvenamumas (OS) buvo lygus arba ilgesnis nei A grupės pacientų su analogiškomis anomalijomis. Skiriant chemoterapiją su bortezomibu pacientams su nustatyta del(17p13), pasiekti labai geri rezultatai (PFS mediana A grupėje - 12 mėn., B grupėje -26.2 mėn., p=0.024; 3 metų OS: A grupėje - 17%, B grupėje - 69%, p=0.028). Atlikus daugiamatę analizę, nustatyta, kad del(17p13) A grupės pacientams buvo nepriklausomas neigiamas prognostinis žymuo išgyvenamumui be progresijos (p<0.0001) ir bendram išgyvenamumui (p<0.0001), kai tuo tarpu B grupėje nebuvo nustatyta šios anomalijos statistiškai reikšmingos įtakos PFS (p=0.28) ir OS (p=0.12).

 

Skiriant chemoterapiją su bortezomibu galima reikšmingai sumažinti neigiamą 17p13 delecijos įtaka PFS ir OS. Pacientams, kuriems nustatyta 17p13 delecija, rekomenduojamas ilgalaikis gydymas bortezomibu.

 
Komentaras: klinikiniai tyrimai įrodė, kad gydymas chemoterapijos ir tokių naujų vaistų kaip bortezomibas ir lenalidomidas deriniais padeda sumažinti ar visiškai panaikina tokių genetinių anomalijų kaip t(4;14), t(4;16), del13 neigiamą prognostinę įtaką. Daugiausiai neaiškumų kyla dėl pacientų, kuriems nustatyta del17p13. Iki šiol atlikti tyrimai parodė, kad pacientų turinčių šią anomaliją prognozės nepagerina autologinė PKKLT, gydymas lenalidomidu ar talidomidu. Nebuvo aiškiai įrodyta alogeninės KČT nauda. Pacientų, kuriems nustatyta del17p13, gydymo bortezomibu rezultatai buvo prieštaringi. Didelė III fazės randomizuota IFM 2005 studija neįrodė gydymo bortezomibu naudos šiems pacientams, tuo tarpu III fazės randomizuotų studijų Total Therapy III (TTIII) ir VISTA rezultatai rodė, kad bortezomibo skyrimas pagerina del17q13 pacientų išeitis.  HOVON-65/GMMG-HD4 studija patvirtina 2 pastarųjų studijų rezultatus. Svarbu, kad IFM 2005 tyrime pacientams buvo skiriama tik 16 dozių bortezomibo, kai tuo tarpu VISTA, TTIII bei HOVON-65/GMMG-HD4 buvo skirta atitinkamai 52, 150 ir 64 dozės.
Taigi pagrindinė šio tyrimo išvada būtų: pacientams, kuriems nustatyta 17p13 delecija rekomenduojamas ilgalaikis gydymas bortezomibu.
 
Parengė: A. Bukauskas, V. Pečeliūnas
 

Atgal