ASH2009: MYC translokacijos ir ekspresija kliniškai reikšmingi de novo DDBLL sergantiems bei R-CHOP gydytiems pacientams

MYC - ląstelės proliferaciją reguliuojantis onkogenas – dėl chromosominės translokacijos tampa nekontroliuojamas visiems Burkitt limfoma (BL) ir 8-12% difuzine didelių B ląstelių limfoma (DDBLL) sergantiems pacientams.  2006 m. du genų ekspresijos tyrimai padėjo nustatyti molekulinius Burkitt limfomos ir dalies DDBLL panašumus, t.y. išskirti DDBLL atvejus, kurie turėjo BL molekulinį profilį. Klinikiniai šių limfomų požymiai ik šiol gerai neištirti. Buvo pranešimų, jog MYC ekspresija ir MYC translokacijos (MYC tr+) susijusios su blogesne prognoze de novo DDBLL pacientams, gydytiems R-CHOP, tačiau prognostinė BCL2 proteino ekspresijos ir tuo pat metu nustatomų BCL2 translokacijų (BCL2 tr+) reikšmė nežinoma.

Šios studijos metu tirti DDBLL sergantys R-CHOP gydyti pacientai, kurie turėjo BL genetinį profilį, aukštą MYC mRNR ekspresiją ir teigiamą MYC tr+ su ir be BCL2 tr+.  Peržiūrėta 315 pacientų medžiaga, vertinimui atrinkta 259 DDBLL sergantys pacientai. Genų ekspresijos tyrimais audinių gardelių metodika vertintas BL molekulinis profilis (184 atvejams). MYC ekspresija vertinta logaritmuotai ir dichotomizuota statistiniu paketu X-Tile. MYC tr+ or BCL2 tr+ buvo vertinta fluorescencinės in situ hibridizacijos metodu (FISH). BCL2 proteino ekspresija nustatyta imunohistocheminiu metodu. Koreliacija tarp kintamųjų ir ryšys su bendru išgyvenamumu vertintas Pearson Chi-Square, Kaplan-Meier ir Cox regresijos metodais naudojantis SPSS statistiniu paketu.

4 iš 184 atvejų (2%) nustatytas BL molekulinis profilis. Vienas atvejis buvo MYC tr+, vienas MYC tr-, kitiems dviem MYC translokacija nežinoma. Visi 4 pacientai gydyti R-CHOP ir gautas visiškas atsakas, kuris truko daugiau nei 2 metus po diagnozės nustatymo. MYC tr+, BCL2 tr+ arba abu kartu buvo nustatyti atitinkamai 12%, 20% ir 4% iš 186 DDBLL atvejų.  BCL2 tr+ dažniausiai nustatyta germinacinio centro B ląstelių limfomų molekulinį tipą turintiems atvejams (36%), lyginant su aktyvuotų B ląstelių ar neklasifikuojamais tipais (4% ir 19%, p=0.0001), tačiau šie rezultatai neturėjo įtakos bendram išgyvenamumui. Tuo tarpu MYC tr+ nebuvo susijusi su specifiniu molekuliniu tipu (germinacinio centro 15%, aktyvuotų B limfocitų 8%, neklasifikuojama 19%, p=0.2), tačiau nulėmė trumpesnį bendrą išgyvenamumą (p=0.0078).  Pacientų su MYC tr+ ir BCL2 tr+ (4%) ir pacientų su MYC tr+ ir BCL2 teigiamomis biopsijomis (7%) bendras išgyvenamumas buvo ženkliai trumpesnis lyginant su MYC tr+, tačiau BCL2 neigiamais pacientais arba pacientais, neturinčiais MYC tr (medianinis bendras išgyvenamumas 7 mėnesiai vs. dar nepasiektas, p < 0.00001).  MYC tr+ buvo tiesiogiai susijusi su aukšta MYC ekspresija 6 iš 16 (38%) MYC tr+ atvejų, tuo tarpu aukšta MYC ekspresija buvo nustatyta tik 5 iš 111 (5%) MYC tr- atvejų (p=0.0001).  Aukšta MYC ekspresija izoliuotai buvo susijusi su blogesniu bendru išgyvenamumu (p<0.00001).  Daugiakomponentinėje analizėje aukšta MYC mRNR ekspresija, MYC tr+ kartu su BCL2 tr+ ir IPI buvo nepriklausomi faktoriai, turintys įtaką bendram išgyvenamumui (p=0.04, p=0.05, p=0.007).
Atliekant citogenetinę MYC ir BCL2 translokacijų analizę FISH ir /arba kariotipo tyrimus naujai diagnozuotoms DDBLL ir kartu vertinant BCL2 proteino ekspresiją galima identifikuoti aukštos rizikos pacientus, kuriems gali būti naudingas intensyvesnis gydymas.
 
parengė: Kristina Andrėkutė
recenzavo: Laimonas Griškevičius
 
 
 

Atgal